David Hume – Svarbiausi filosofiniai darbai

Sākumā viņš apsvēra iespēju studēt jurisprudenci, taču vēlāk viņu pārņēma, paša vārdiem izsakoties, "nepārvarama nepatika pret visu, izņemot nodarbošanos ar filozofiju un vispārīgu mācīšanos".

Divdesmit sešu gadu vecumā viņš Francijā pabeidza darbu "Traktāts par cilvēka dabu" (A Treatise of Human Nature). Lai arī tagad daudzi to uzskata par būtiskāko Hjūma darbu, sākotnēji tas neguva atbalstu.

Pavadījis dažus gadus darbā pie dažādiem politiķiem un militāristiem, Hjūms atgriezās pie studijām. Nolēmis, ka "Traktāts par cilvēka dabu" būtiskākā neveiksme ir stils, nevis saturs, Hjūma materiālu pārstrādāja, lai tas būtu vieglāk uztverams. Tā radās darbs "Pētījums par cilvēka sapratni" (An Enquiry Concerning Human Understanding).

Vēlākajos gados viņam tika liegti dažādi amati, jo viņš bija ateists. Tomēr viņam izdevās iegūt izcila esejista un vēsturnieka slavu. Viņa darbiem izteikti lielāku uzmanību sāka pievērst, kad Imanuels Kants apgalvoja, ka tieši Hjūms esot viņu atmodinājis no "dogmatiskas snaudas".

Hjūms uzskatīja, ka lietām pašām nepiemīt īpašības, tās noteic cilvēka maņas. Līdzīgā kārtā cilvēka saprāts nespēj radīt jaunas domas, bet gan dažādi apvienot jau zināmās un uztvertās. Prāts ir nesaraujami saistīts ar apkārtējo realitāti.

">

David Hume (gimęs 1711 m. balandžio 26 d., miręs 1776 m. rugpjūčio 25 d.) buvo škotų istorikas ir filosofas, kuris suvaidino svarbų vaidmenį dviejų filosofijos mokyklų – skepticizmo ir empirizmo – plėtroje. Hume dažnai laikomas trečiuoju – ir radikaliausiu – iš vadinamųjų „britų empirikų“ (kiti du yra John Locke ir George Berkeley). Hume'o filosofijoje svarbų vaidmenį vaidino ne tik skepticizmas, bet ir natūralizmas.

Hume gimė Edinburge ir ten studijavo. Iš pradžių jis ketino studijuoti teisę, bet vėliau, jo paties žodžiais tariant, jį užvaldė „neįveikiama neapykanta viskam, išskyrus filosofijos ir bendrųjų žinių siekimą“.

Būdamas dvidešimt šešerių metų, jis Prancūzijoje baigė savo veikalą „Traktaatas apie žmogaus prigimtį“. Nors dabar daugelis laiko jį svarbiausiu Hume'o darbu, iš pradžių jis nesulaukė didelio palaikymo.

Keletą metų dirbęs įvairiems politikams ir karo veikėjams, Hume grįžo prie studijų. Nusprendęs, kad pagrindinis „Traktačio apie žmogaus prigimtį“ trūkumas yra jo stilius, o ne turinys, Hume perdarė savo medžiagą, kad ji taptų prieinamesnė. Tai davė pradžią kūriniui „Tyrimas apie žmogaus supratimą“. Vėlesniais metais jam buvo atsisakyta suteikti įvairias pareigas, nes jis buvo ateistas. Tačiau jam pavyko išgarsėti kaip išskirtiniam eseistui ir istorikui. Jo darbai sulaukė daug daugiau dėmesio, kai Immanuelis Kantas pareiškė, kad būtent Hume'as pažadino jį iš „dogmatinės miego“.

Hume'as tikėjo, kad daiktai neturi įgimtų savybių, o yra nulemti žmogaus pojūčių. Panašiai, žmogaus protas negali sukurti naujų idėjų, o tik jungia jau žinomas ir suvokiamas. Protas yra neatsiejamai susijęs su aplinkine realybe.