Sudie, Atlantida!

bohēmu, īpaši filmu pasauli ar kinovēsturē zināmām personībām, arī Rīgas ebreju, vācbaltiešu, krievu baltās emigrācijas aprindas, to dzīves veidu, skolas Berlīnē un Rīgā. Un tad visas šīs Eiropas daļas sagruvumu, sapostīšanu un pazušanu nebūtībā 1940.—1945.gados — kopā ar visu to īpato kultūru, kas impregnēja cilvēkus mūsu platuma grādos. Cenšos atdzīvināt savu toreizējo bērna un pusaudzes pasaules redzējumu, bez vēlāko gadu analītisko vēsturisko atziņu ieprojicēšanas. Cik nu tas ir iespējams. Cenšos arī rakstu rindās iemūžināt to cilvēku tēlus, kuri, briesmas un nāves draudus nicinot, mani glāba un slēpa ebreju masu slepkavību laikā vācu okupētajā Latvijā. Ceru, ka mana atmiņu grāmata varētu izraisīt lasītājos ne vien interesi par kādu atsevišķu likteni, bet arī pārdomas par vēsturisko norišu atspulgu mūsu katra dzīvē

">

Sudie, Atlantida!
Valentīna Freimane

Mano individualaus prisiminimų pasakojimo ypatumas yra tas, kad jis apima neįprastą socialinę, tautinę, geografinę ir kultūrinę įvairovę praėjusio amžiaus dvidešimtaisiais ir trisdešimtaisiais metais iki 1945 m. – karo pabaigos ir ilgalaikio sovietų diktato įsitvirtinimo pradžios. Mano tikslas buvo asmeninių vaikystės ir jaunystės prisiminimų ribose apibūdinti šias įvairias aplinkas, kuriose aš augau: Paryžiaus ir Berlyno finansinę buržuaziją ir menininkų bohemą, ypač kino pasaulį su kino istorijoje žinomomis asmenybėmis, taip pat Rygos žydų, vokiečių baltų, rusų baltosios emigracijos sluoksnius, jų gyvenimo būdą, mokyklas Berlyne ir Rygoje. Ir tada visų šių Europos dalių griuvimą, sugriovimą ir išnykimą nebūtį 1940–1945 m. – kartu su visa ta ypatinga kultūra, kuri impregnavo žmones mūsų platumose. Stengiuosi atgaivinti savo tuometinį vaiko ir paauglės pasaulio matymą, be vėlesnių metų analitinių istorinių įžvalgų projekcijos. Kiek tai įmanoma. Stengiuosi taip pat įrašyti rašytinėse eilutėse tų žmonių vaizdus, kurie, nepaisydami grėsmių ir mirties pavojų, mane gelbėjo ir slėpė žydų masinių žudynių metu vokiečių okupuotoje Latvijoje. Tikiuosi, kad mano prisiminimų knyga galėtų sukelti skaitytojams ne tik susidomėjimą tam tikru likimu, bet ir apmąstymus apie istorinių įvykių atspindį mūsų kiekvieno gyvenime.